Epidermis, derma, fibroblastai...
Kaip dažnai mes susiduriame su šiais žodžiais-mįslėmis, skaitydami apie kremus ar serumus! Ir ką čia slėpti, dažnai laužome galvą bandydami suprasti, kas tai yra ir „su kuo jie valgomi“. Bet viskas daug paprasčiau, nei atrodo. Žinoma, turint supratimą, kaip sudaryta mūsų oda...
Pasakoja Kompanijos Faberlic vyriausioji kosmetologė Rima Kornejeva. Kalbino Natalija Bondareva.
Strana faberlic: Odos sandara – tai labai įdomu, bet mano manymu ir labai jau sudėtinga. Ar galima susigaudyti šia tema neturint specialaus išsilavinimo?
Rima Kornejeva: Taip. Paprasčiausiai nereikia leistis į sudėtingas medicinines smulkmenas, per daug gilintis į visą sudėtingą medžiagų ir molekulių sąveikos mechanizmą. Reikia įsidėmėti pagrindinę mintį: visi gyvi organizmai turi apvalkalą, kuris skiria išorinį agresyvų pasaulį nuo vidinio, šilto ir „naminio“. Oda kaip tik ir yra toks apvalkalas, riba tarp vidaus ir išorės. Kokios jos funkcijos?
• Pirma odos funkcija — barjerinė, t.y., oda saugo organizmą nuo džiūvimo ir mikrobų.
• Antra — apsauginė (odos danga mus saugo nuo žaizdų, sumušimų, saulės spindulių). Į tai įeina ir imuninė apsauga.
• Trečia funkcija — termoreguliuojamoji (oda saugo organus nuo šilumos praradimo, reguliuoja vidinę kūno temperatūrą).
• Ketvirta — receptorinė (atpažįsta pvz., skausmą arba atvirkščiai, malonius pojūčius).
• Penkta — endokrininė (oda yra ir hormonų „taikinys“, ir vieta, kur jie sintetinami). Beje, būtent odoje, ir tik joje „gimsta“ vitaminas D, teikiantis naudą visam organizmui.
• Šešta — išskiriamoji. Su prakaitu ir riebalų išsiskyrimu oda pašalina iš organizmo medžiagų apykaitos produktus.
• Septinta — kvėpavimo, o tai mums labai svarbu. Visi žino, kad deguonį gauname iš plaučių, tada jis išskirstomas kraujagyslėmis ir taip palaiko organizmo veiklą. Viršutiniuose epidermio sluoksniuose kraujagyslių nėra, todėl odai teko išmokti „kvėpuoti“ savarankiškai: ji turi nuosavą dujų apykaitą ir moka „įsitraukti“ deguonį į vidų. Šia aplinkybe mes sėkmingai pasinaudojome, sukurdami kompleksą Aquaftem®.
• Ir septinta funkcija — socialinė. Galima įvardinti, kad oda – mūsų „sąsaja“. Ji padeda aplinkiniams susidaryti apie mus vieną arba kitą įspūdį.
Iš principo sulyginčiau odą su valstybe oazėje, kuri veikia kiek atskirai nuo viso organizmo. Ten yra savo „vadovybė“, savo „armija“ ir net savo „bevielis telegrafas“: odos ląstelės bendrauja tarpusavyje, siųsdamos signalus.
Sf: O iš ko ji susidaro?
R.K.: Odą sudaro trys sluoksniai — nuolat atsinaujinantis epidermis, derma ir poodinis riebalinis ląstelynas. Viršutiniai odos sluoksniai su apatiniais sąveikauja per signalines molekules, kurios kaip kokie šaukliai perduoda informaciją apie visus vykstančius procesus. Pavyzdžiui, jos atpažįsta azoto oksido koncentraciją, nuo kurios priklauso kraujagyslių tonuso kilimas arba mažėjimas.
Taigi, pirmasis sluoksnis — epidermis. Mums tik atrodo, kad epidermis — lankstus ir minkštas, o iš tiesų tai yra rūstus karys, pro kurį niekas neprasmuks nepastebėtas. Į epidermio vidų viskas labai prastai įsigeria, įskaitant ir kosmetiką.
Viršutinis to paties epidermio sluoksnis – raginis sluoksnis. Jį galite pastebėti visu „grožiu“ nusideginus ar pritrynus nuospaudas – būtent šį sluoksnį ir iškelia pūslė. Po raginiu sluoksniu yra daugiau ar mažiau gyvos ląstelės... Epidermis yra ant pamatinės membranos, o po šia – tankus pamatinių ląstelių sluoksnis. Šios ląstelės dalijasi ir taip dauginasi. Gimusios ląstelės iš karto pradeda ilgą kelią link odos paviršiaus, raginio sluoksnio. Vidutiniškai tai trunka 28-30 dienų. (Beje, kūdikiams ši procesas užima 72 valandas, todėl jų oda atrodo tokia tobula). Šiame kelyje ląstelės pasiima keratino baltymo, na ir palaipsniui iš gyvų tampa mirusiomis. Tada jos turi palikti odą natūraliai „išsilukštendamos“, bet tai įvyksta ne visada. Pavyzdžiui, pleiskanojimasis – niekas kita, kaip odos paviršiuje besikaupiančios mirusios raginio sluoksnio ląstelės, neužleidusios vietos einančios iš apačios.
Kuo greičiau atsinaujina ląstelės, keliaudamos iš apačios į viršų, tuo skaistesnė atrodo oda. Jaunos raginės ląstelės atspindi šviesą ir sudaro švaraus, lygaus odos paviršiaus įspūdį. Kuo jos senesnės, tuo storesnis jų sluoksnis, tuo pilkesnės ir blyškesnės jos atrodo. Epidermio viduje, pamatinėje membranoje, yra dar ir ląstelių-melanocitų: būtent dėl jų oda įgauna rudą atspalvį („įsisiautėję“ melanocitai gali būti ir pigmentinių dėmių šaltinis). Ten pat yra ir Langerhanso ląstelės (jos panašios į žvaigždutes ilgais spinduliais) – šios atsakingos už vietinį imunitetą ir neleidžia į odos vidų patekti svetimiems agentams.
Be to, epidermyje yra ir gemalinių ląstelių sankaupų bei dar vieno tipo ląstelių – Merkelio. Anksčiau buvo manoma, kad jos atsakingos tik už lytėjimo pojūčius. Iš tiesų jų funkcijos platesnės.
Sf: Po epidermiu, kaip suprantu, yra antras sluoksnis — derma?
R.K.: Taip. Po epidermiu, po pamatine membrana, yra tikroji oda, vadinamoji derma.
Dermą sudaro specifinė matrica iš hialurono rūgšties. Ši matrica yra lyg tirštas gelis, vandens pagrindu. Kol mes jauni, gelio daug, ir oda yra stangri. Matricoje lyg spyruoklytės įsitvirtinusios įvairių tipų kolageno skaidulos. Ten yra ir ląstelių-fibroblastų, gaminančių tą patį įvairių tipų kolageną. Šiame sluoksnyje yra ir kraujagyslių tinklas. Kraujagyslių kilpos iš apačios siekia epidermio pamatinį ląstelių sluoksnį – odai kontaktuojant su kraujagyslėmis, į ją patenka maistinės medžiagos ir deguonis.
Bet nieko nėra amžino, bėgant metams epidermis palaipsniui „atsiplėšia“ nuo dermos, ir tarp jų atsiranda tarpas. Kraujagyslės nebepasiekia epidermio pamatinio ląstelių sluoksnio: taip oda nebegauna maitinimo.
Toliau tokia logika... Odai trūksta maitinimo, atitinkamai ji liaujasi atsinaujinti. „Kažkas ne taip“, — pagalvoja oda ir imasi apsaugos. T.y. pradeda kaupti storą mirusių ląstelių sluoksnį pačiame paviršiuje, raginiame sluoksnyje. Kuo mes vyresni, tuo labiau mūsų oda primena pergamentą: iš apačios jos nebepasiekia maistinės medžiagos, o iš viršaus guli negyvų ląstelių „tortas“. Be visa kita, tose vietose, kur epidermis atsiskiria nuo dermos, grynai iš išorės oda atrodo papurtusi, t.y. bėgant metams veido kontūrai netenka tikslumo.
Po derma yra trečias odos sluoksnis — poodinis riebalinis ląstelynas. Jo pagrindinė funkcija — kaupti ir saugoti maistines medžiagas. Be to, jis dar atlieka ir termoreguliacines funkcijas.
Sf: Minėjote skirtingų tipų kolageną, esantį dermoje. Ar kiekvienas iš šių tipų atlieka savo funkciją?
R.K.: Kiekvienas iš kolageno tipų svarbus odai ir atlieka skirtingą darbą. 1-ojo tipo kolageno skaidulos „stovi“ kaip kolonos ir palaiko iš vidaus visą „pastato“ karkasą. Jas apraizgiusios 3-iojo tipo kolageno skaidulos, prilaikančios ir tas pačias „kolonas“, ir užpildančios ertmę tarp jų (tai yra vadinamasis „jaunos odos kolagenas“). Dar yra ir „kertinis kolagenas“ (7-ojo tipo). Jis pritvirtina epidermį prie dermos ir neleidžia šiems dviem sluoksniams išsiskirti.
Bėgant amžiui, kolagenas liaujasi atlikti savo atraminę funkciją, ir odos vidinės sandaros „karkasas“ pradeda keistis: oda netenka elastingumo, atsiranda raukšlės. Iš esmės raukšlė – tai „atidirbusio“ kolageno sąvartynas, šiukšlės. Kolagenas „sulūžo“, iš kolonos virto rutuliu, pilna mirusių ląstelių šiukšlių ir toje vietoje negali formuotis naujos skaidulos.
Sf: O kas yra epiderminis barjeras ir natūralus drėkinamasis faktorius?
R.K.: Tarp epidermio sluoksnių yra vadinamieji epideminio barjero lipidai. Tai papildoma apsauga, neleidžianti į vidų pakliūti jokiems „blogiečiams“. Žiūrint po mikroskopu lipidai atrodo lyg monetos, sudėtos viena ant kitos. Jie sudaryti iš omega-3 ir omega-6 nesočiųjų riebiųjų rūgščių, cholesterolio ir keramidų. Jei išorinės aplinkos faktorius ar netinkama odos priežiūra bando pažeisti epidermio sluoksnį, monetos „išsibarsto“ ir tose vietose tikrąja to žodžio prasme susidaro skylės. Barjero pažeidimas odą daro pažeidžiamą, labai jautrią. Iš kur toks jautrumas? Jei pažeidžiamas epiderminis barjeras, į vidų pradeda patekti negatyvūs agentai, kontaktuojantys su receptoriais – terminiais, cheminiais ir t.t. Apnuoginti receptoriai lyg laidai pradeda „kibirkščiuoti“. Žmogus jaučia niežulį, dirginimą, diskomfortą...
Kaip oda „glaisto“ tas skyles apsauginiame barjere? Patikimas būdas – vėl atsiauginti raginį sluoksnį, kuris apsaugos nuo aplinkos faktorių. Be to, epidermio paviršiuje yra hidrolipidinė mantija. Jos terpė yra šiek tiek rūgštinė (pH 5,5-6), sulaikanti ligas sukeliančių bakterijų augimą. Joje ir yra natūralus drėkinamasis faktorius (NDF). Šis kaip kempinė sugeria drėgmę iš išorės ir sulaiko ją raginiame sluoksnyje. Ši drėgmė – odos sveikatos ir gyvybingumo pagrindas. Apskritai, drėgmės balansui išlaikyti odoje veikia ištisa „informuojančių kraujagyslių“ sistema. Yra visa komunikacijos tvarka – čia veikia molekulės aquaporinai, reguliuojančios, kur reikia perduoti drėgmę. Vidinė drėgmės pasiskirstymo sistema veikia labai tiksliai, ir tai dar kartą įrodo, kad faktiškai vanduo ir yra odos apsauga.
Sf: Taigi, gali būti, kad drėkinamasis kremas ir yra vienintelė priemonė, būtina sveikai odai?
R.K.: Norint kurti šiuolaikinę kosmetiką, jau nepakanka tiesiog žinoti, ką tepti ant odos. Reikia atsižvelgti į sudėtingus biologinius ir fiziologinius veiklos mechanizmus, vykstančius odoje. Tai sudėtinga: tik iš pirmo žvilgsnio kosmetikos priemonių kūrimas atrodo paprastas. Iš tiesų reikia matyti daugybę faktorių.
Kaip dažnai mes susiduriame su šiais žodžiais-mįslėmis, skaitydami apie kremus ar serumus! Ir ką čia slėpti, dažnai laužome galvą bandydami suprasti, kas tai yra ir „su kuo jie valgomi“. Bet viskas daug paprasčiau, nei atrodo. Žinoma, turint supratimą, kaip sudaryta mūsų oda...
Pasakoja Kompanijos Faberlic vyriausioji kosmetologė Rima Kornejeva. Kalbino Natalija Bondareva.
Strana faberlic: Odos sandara – tai labai įdomu, bet mano manymu ir labai jau sudėtinga. Ar galima susigaudyti šia tema neturint specialaus išsilavinimo?
Rima Kornejeva: Taip. Paprasčiausiai nereikia leistis į sudėtingas medicinines smulkmenas, per daug gilintis į visą sudėtingą medžiagų ir molekulių sąveikos mechanizmą. Reikia įsidėmėti pagrindinę mintį: visi gyvi organizmai turi apvalkalą, kuris skiria išorinį agresyvų pasaulį nuo vidinio, šilto ir „naminio“. Oda kaip tik ir yra toks apvalkalas, riba tarp vidaus ir išorės. Kokios jos funkcijos?
• Pirma odos funkcija — barjerinė, t.y., oda saugo organizmą nuo džiūvimo ir mikrobų.
• Antra — apsauginė (odos danga mus saugo nuo žaizdų, sumušimų, saulės spindulių). Į tai įeina ir imuninė apsauga.
• Trečia funkcija — termoreguliuojamoji (oda saugo organus nuo šilumos praradimo, reguliuoja vidinę kūno temperatūrą).
• Ketvirta — receptorinė (atpažįsta pvz., skausmą arba atvirkščiai, malonius pojūčius).
• Penkta — endokrininė (oda yra ir hormonų „taikinys“, ir vieta, kur jie sintetinami). Beje, būtent odoje, ir tik joje „gimsta“ vitaminas D, teikiantis naudą visam organizmui.
• Šešta — išskiriamoji. Su prakaitu ir riebalų išsiskyrimu oda pašalina iš organizmo medžiagų apykaitos produktus.
• Septinta — kvėpavimo, o tai mums labai svarbu. Visi žino, kad deguonį gauname iš plaučių, tada jis išskirstomas kraujagyslėmis ir taip palaiko organizmo veiklą. Viršutiniuose epidermio sluoksniuose kraujagyslių nėra, todėl odai teko išmokti „kvėpuoti“ savarankiškai: ji turi nuosavą dujų apykaitą ir moka „įsitraukti“ deguonį į vidų. Šia aplinkybe mes sėkmingai pasinaudojome, sukurdami kompleksą Aquaftem®.
• Ir septinta funkcija — socialinė. Galima įvardinti, kad oda – mūsų „sąsaja“. Ji padeda aplinkiniams susidaryti apie mus vieną arba kitą įspūdį.
Iš principo sulyginčiau odą su valstybe oazėje, kuri veikia kiek atskirai nuo viso organizmo. Ten yra savo „vadovybė“, savo „armija“ ir net savo „bevielis telegrafas“: odos ląstelės bendrauja tarpusavyje, siųsdamos signalus.
Sf: O iš ko ji susidaro?
R.K.: Odą sudaro trys sluoksniai — nuolat atsinaujinantis epidermis, derma ir poodinis riebalinis ląstelynas. Viršutiniai odos sluoksniai su apatiniais sąveikauja per signalines molekules, kurios kaip kokie šaukliai perduoda informaciją apie visus vykstančius procesus. Pavyzdžiui, jos atpažįsta azoto oksido koncentraciją, nuo kurios priklauso kraujagyslių tonuso kilimas arba mažėjimas.
Taigi, pirmasis sluoksnis — epidermis. Mums tik atrodo, kad epidermis — lankstus ir minkštas, o iš tiesų tai yra rūstus karys, pro kurį niekas neprasmuks nepastebėtas. Į epidermio vidų viskas labai prastai įsigeria, įskaitant ir kosmetiką.
Viršutinis to paties epidermio sluoksnis – raginis sluoksnis. Jį galite pastebėti visu „grožiu“ nusideginus ar pritrynus nuospaudas – būtent šį sluoksnį ir iškelia pūslė. Po raginiu sluoksniu yra daugiau ar mažiau gyvos ląstelės... Epidermis yra ant pamatinės membranos, o po šia – tankus pamatinių ląstelių sluoksnis. Šios ląstelės dalijasi ir taip dauginasi. Gimusios ląstelės iš karto pradeda ilgą kelią link odos paviršiaus, raginio sluoksnio. Vidutiniškai tai trunka 28-30 dienų. (Beje, kūdikiams ši procesas užima 72 valandas, todėl jų oda atrodo tokia tobula). Šiame kelyje ląstelės pasiima keratino baltymo, na ir palaipsniui iš gyvų tampa mirusiomis. Tada jos turi palikti odą natūraliai „išsilukštendamos“, bet tai įvyksta ne visada. Pavyzdžiui, pleiskanojimasis – niekas kita, kaip odos paviršiuje besikaupiančios mirusios raginio sluoksnio ląstelės, neužleidusios vietos einančios iš apačios.
Kuo greičiau atsinaujina ląstelės, keliaudamos iš apačios į viršų, tuo skaistesnė atrodo oda. Jaunos raginės ląstelės atspindi šviesą ir sudaro švaraus, lygaus odos paviršiaus įspūdį. Kuo jos senesnės, tuo storesnis jų sluoksnis, tuo pilkesnės ir blyškesnės jos atrodo. Epidermio viduje, pamatinėje membranoje, yra dar ir ląstelių-melanocitų: būtent dėl jų oda įgauna rudą atspalvį („įsisiautėję“ melanocitai gali būti ir pigmentinių dėmių šaltinis). Ten pat yra ir Langerhanso ląstelės (jos panašios į žvaigždutes ilgais spinduliais) – šios atsakingos už vietinį imunitetą ir neleidžia į odos vidų patekti svetimiems agentams.
Be to, epidermyje yra ir gemalinių ląstelių sankaupų bei dar vieno tipo ląstelių – Merkelio. Anksčiau buvo manoma, kad jos atsakingos tik už lytėjimo pojūčius. Iš tiesų jų funkcijos platesnės.
Sf: Po epidermiu, kaip suprantu, yra antras sluoksnis — derma?
R.K.: Taip. Po epidermiu, po pamatine membrana, yra tikroji oda, vadinamoji derma.
Dermą sudaro specifinė matrica iš hialurono rūgšties. Ši matrica yra lyg tirštas gelis, vandens pagrindu. Kol mes jauni, gelio daug, ir oda yra stangri. Matricoje lyg spyruoklytės įsitvirtinusios įvairių tipų kolageno skaidulos. Ten yra ir ląstelių-fibroblastų, gaminančių tą patį įvairių tipų kolageną. Šiame sluoksnyje yra ir kraujagyslių tinklas. Kraujagyslių kilpos iš apačios siekia epidermio pamatinį ląstelių sluoksnį – odai kontaktuojant su kraujagyslėmis, į ją patenka maistinės medžiagos ir deguonis.
Bet nieko nėra amžino, bėgant metams epidermis palaipsniui „atsiplėšia“ nuo dermos, ir tarp jų atsiranda tarpas. Kraujagyslės nebepasiekia epidermio pamatinio ląstelių sluoksnio: taip oda nebegauna maitinimo.
Toliau tokia logika... Odai trūksta maitinimo, atitinkamai ji liaujasi atsinaujinti. „Kažkas ne taip“, — pagalvoja oda ir imasi apsaugos. T.y. pradeda kaupti storą mirusių ląstelių sluoksnį pačiame paviršiuje, raginiame sluoksnyje. Kuo mes vyresni, tuo labiau mūsų oda primena pergamentą: iš apačios jos nebepasiekia maistinės medžiagos, o iš viršaus guli negyvų ląstelių „tortas“. Be visa kita, tose vietose, kur epidermis atsiskiria nuo dermos, grynai iš išorės oda atrodo papurtusi, t.y. bėgant metams veido kontūrai netenka tikslumo.
Po derma yra trečias odos sluoksnis — poodinis riebalinis ląstelynas. Jo pagrindinė funkcija — kaupti ir saugoti maistines medžiagas. Be to, jis dar atlieka ir termoreguliacines funkcijas.
Sf: Minėjote skirtingų tipų kolageną, esantį dermoje. Ar kiekvienas iš šių tipų atlieka savo funkciją?
R.K.: Kiekvienas iš kolageno tipų svarbus odai ir atlieka skirtingą darbą. 1-ojo tipo kolageno skaidulos „stovi“ kaip kolonos ir palaiko iš vidaus visą „pastato“ karkasą. Jas apraizgiusios 3-iojo tipo kolageno skaidulos, prilaikančios ir tas pačias „kolonas“, ir užpildančios ertmę tarp jų (tai yra vadinamasis „jaunos odos kolagenas“). Dar yra ir „kertinis kolagenas“ (7-ojo tipo). Jis pritvirtina epidermį prie dermos ir neleidžia šiems dviem sluoksniams išsiskirti.
Bėgant amžiui, kolagenas liaujasi atlikti savo atraminę funkciją, ir odos vidinės sandaros „karkasas“ pradeda keistis: oda netenka elastingumo, atsiranda raukšlės. Iš esmės raukšlė – tai „atidirbusio“ kolageno sąvartynas, šiukšlės. Kolagenas „sulūžo“, iš kolonos virto rutuliu, pilna mirusių ląstelių šiukšlių ir toje vietoje negali formuotis naujos skaidulos.
Sf: O kas yra epiderminis barjeras ir natūralus drėkinamasis faktorius?
R.K.: Tarp epidermio sluoksnių yra vadinamieji epideminio barjero lipidai. Tai papildoma apsauga, neleidžianti į vidų pakliūti jokiems „blogiečiams“. Žiūrint po mikroskopu lipidai atrodo lyg monetos, sudėtos viena ant kitos. Jie sudaryti iš omega-3 ir omega-6 nesočiųjų riebiųjų rūgščių, cholesterolio ir keramidų. Jei išorinės aplinkos faktorius ar netinkama odos priežiūra bando pažeisti epidermio sluoksnį, monetos „išsibarsto“ ir tose vietose tikrąja to žodžio prasme susidaro skylės. Barjero pažeidimas odą daro pažeidžiamą, labai jautrią. Iš kur toks jautrumas? Jei pažeidžiamas epiderminis barjeras, į vidų pradeda patekti negatyvūs agentai, kontaktuojantys su receptoriais – terminiais, cheminiais ir t.t. Apnuoginti receptoriai lyg laidai pradeda „kibirkščiuoti“. Žmogus jaučia niežulį, dirginimą, diskomfortą...
Kaip oda „glaisto“ tas skyles apsauginiame barjere? Patikimas būdas – vėl atsiauginti raginį sluoksnį, kuris apsaugos nuo aplinkos faktorių. Be to, epidermio paviršiuje yra hidrolipidinė mantija. Jos terpė yra šiek tiek rūgštinė (pH 5,5-6), sulaikanti ligas sukeliančių bakterijų augimą. Joje ir yra natūralus drėkinamasis faktorius (NDF). Šis kaip kempinė sugeria drėgmę iš išorės ir sulaiko ją raginiame sluoksnyje. Ši drėgmė – odos sveikatos ir gyvybingumo pagrindas. Apskritai, drėgmės balansui išlaikyti odoje veikia ištisa „informuojančių kraujagyslių“ sistema. Yra visa komunikacijos tvarka – čia veikia molekulės aquaporinai, reguliuojančios, kur reikia perduoti drėgmę. Vidinė drėgmės pasiskirstymo sistema veikia labai tiksliai, ir tai dar kartą įrodo, kad faktiškai vanduo ir yra odos apsauga.
Sf: Taigi, gali būti, kad drėkinamasis kremas ir yra vienintelė priemonė, būtina sveikai odai?
R.K.: Norint kurti šiuolaikinę kosmetiką, jau nepakanka tiesiog žinoti, ką tepti ant odos. Reikia atsižvelgti į sudėtingus biologinius ir fiziologinius veiklos mechanizmus, vykstančius odoje. Tai sudėtinga: tik iš pirmo žvilgsnio kosmetikos priemonių kūrimas atrodo paprastas. Iš tiesų reikia matyti daugybę faktorių.